and increased; and brought forth, | kiti trisdešimteropą, ir kiti šešissome thirty, and some sixty, and dešimteropą, ir kiti šimteropą. some an hundred. 9 And he said unto them, He that hath ears to hear, let him hear. 9 Ir jis sakė jiems: kas tur ausių klausyti, tas te klauso. 10 Ir jam vienam be esant, klausė jį tie, kurie pas jį buvo su anais dvylika, apie tą prilyginimą. 10 And when he was alone, they that were about him with the twelve asked of him the parable. 11 And he said unto them, Unto 11 Ir jis atsakė jiems: jums you it is given to know the mys- duota, žinoti paslėptines karalystės tery of the kingdom of God: but Dievo; bet tiems, kurie lauke, unto them that are without, all vislab sakoma per prilyginimus, these things are done in parables : 12 That seeing they may see, and not perceive; and hearing they may hear, and not understand; lest at any time they should be converted, and their sins should be forgiven them. 13 And he said unto them, Know ye not this parable? and how then will ye know all parables? 14 The sower soweth the word. 15 And these are they by the way side, where the word is sown; but when they have heard, Satan cometh immediately, and taketh away the word that was sown in their hearts. 16 And these are they likewise which are sown on stony ground; who, when they have heard the word, immediately receive it with gladness; 17 And have no root in themselves, and so endure but for a time afterward, when affliction or persecution ariseth for the word's sake, immediately they are offended. 18 And these are they which are sown among thorns; such as hear the word, 12 Kad atviromis akimis regėtų, ir tikt ne išpažintų, ir girdinčiomis ausimis girdėtų, ir tikt ne išmanytų; jeib ne kartunta prisiverstų, ir ne butų jiems atleisti jų griekai. 13 Ir tarė jiems: ar ne išmanote tą prilyginimą? kaipogi išmanysite visus kitus prilyginimus? 14 Sėjėjas sėja žodį. 15 Bet kurie pas kelią, tie yra, kuriems žodis sėjamas yra, ir kad jie tą girdėję, tai tuojaus ateina šėtonas, ir atima žodį, įsėtąjį jų širdyje. 16 Taipojau ir tie, kurie į akmenynę pasėti, tie yra, kurie girdėję žodį, tuojaus tą su džiaugsmu priima, 17 Ir ne tur šaknies savyje, bet yra lyg oras persimainąsis; kad randasi bėda, arba persekinėjimas dėl žodžio, tai jie tuojaus pasipiktina. 18 Ir kurie tarp erškėčių pasėti, tie yra, kurie klausos žodžio; 19 And the cares of this world, 19 Ir rupestis šio svieto, ir vilioand the deceitfulness of riches, jantiji bagotystė, ir daug kitų gei and the lusts of other things entering in, choke the word, and it be. cometh unfruitful. 20 And these are they which are sown on good ground; such as hear the word, and receive it, and bring forth fruit, some thirtyfold, some sixty, and some an hundred. 21 ¶ And he said unto them, Is a candle brought to be put under a bushel, or under a bed? and not to be set on a candlestick? 22 For there is nothing hid, which shall not be manifested; neither was any thing kept secret, but that it should come abroad. 23 If any man have ears to hear, let him hear. 24 And he said unto them, Take heed what ye hear with what measure ye mete, it shall be measured to you and unto you that hear shall more be given. 25 For he that hath, to him shall be given and he that hath not, from him shall be taken even that which he hath. 26 ¶ And he said, So is the king dom of God, as if a man should cast seed into the ground; 27 And should sleep, and rise night and day, and the seed should spring and grow up, he knoweth not how. 28 For the earth bringeth forth fruit of herself; first the blade, then the ear, after that the full corn in the ear. 29 But when the fruit is brought forth, immediately he putteth in the sickle, because the harvest is come. 30 And he said, Whereunto dulių užeina, ir nusmelkia žodį, ir pasiliekti be vaisiaus. 20 Ir kurie į gerą žemę sėti, tie yra, kurie klausos žodžio, ir tą priima, ir atneš vaisių, kits trisdešimteropą, ir kits šešisdešimteropą, ir kits šimteropą. 21 Ir jis sakė jiems: argi uždega kas žvakę, kad tą pastatytų po ketvirčiu, arba po stalu? ne, bet kad tą ant liktoriaus uždėtų. 22 Nės nieko niera paslėpta, kas ne butų atdengta, ir nieko uždengta, kas ne butų apreikšta. 23 Kas tur ausių klausyti, tas te klauso! 24 Ir jis sakė jiems: dabokite, ką girdite. Kokiu saiku jus seikiate, tokiu bus jums vėl atseikėta, ir bus jums dar pridėta, kurie tai girdite. 25 Nės turinčiamjam duodama, o neturinčiamjam atimama ir tai, ką tur. 26 Ir jis sakė: tokia yra karalystė Dievo, lyg kaip kad žmogus įberia sėklą į žemę; 27 Ir miegti, ir keliasi dieną ir naktį, ir sėkla išdygsta, ir auga jam nežinant. 28 (Nės žemė iš savęs pirma neša želmenį, potam varpas, paskui brendusį kvietį varpose.) 29 Bet kad atnešusi vaisių, tai tuojaus jis nusiunčia piautuvus; nės piutis priėjo. 30 Ir jis sakė: kam prilygisime 33 And with many such parables spake he the word unto them, as they were able to hear it. 34 But without a parable spake he not unto them: and when they were alone, he expounded all things to his disciples. 35 And the same day, when the even was come, he saith unto them, Let us pass over unto the other side. 36 And when they had sent away the multitude, they took him even as he was in the ship. And there were also with him other little ships. 37 And there arose a great storm of wind, and the waves beat into the ship, so that it was now full. 38 And he was in the hinder part of the ship, asleep on a pillow and they awake him, and say unto him, Master, carest thou not that we perish? 39 And he arose, and rebuked the wind, and said unto the sea, Peace, be still. And the wind ceased, and there was a great calm. 40 And he said unto them, Why karalystę Dievo? arba kokiu prilyginimu tą prilygįsime? 31 Yra kaipo garstyčių grudas; kad tas sėjamas į žemę, tai jis mažiausias yra tarp visų sėklų ant žemės. 32 Ir įsėtas tarpsta, ir didžiausias pastoja už visas daržų žoles, ir gauna šakas dides, taipo, kad po jo pavėsiu gal paukščiai po dangumi pabuti. 33 Ir jis daug tokiais prilyginimais kalbėjo jiems žodį, kaipo jie galėjo girdėti. 34 Ir be prilyginimo jis nieko ne kalbėjo jiems. Ale savo mokitiniams vislab ypačiai išguldė. 35. Ir tą pačią dieną vakare sakė jis jiems: persiirkime į kitą kraštą. 36 Ir jie paleidę žmones šalin, ėmė jį, kaipo jis buvo laive; ir buvo kiti laivai pas jį. 37 Ir pasikėlė didis umaras vėjo, ir vilnys mušė į laivą, taip, kad laivas pilnas vandens prisipylė. 38 Ir jis užgalyje laivo miegojo ant priegalvio, ir jie pabudino ji, sakydami jam: Mokįtojau, ar nieko ne atboji, kad mes prapuolame? 39 Ir jis atsikėlęs apdraudė vėją, ir tarė marėms: nutilk ir buk tyka! Ir liovėsi vėjas ir didei tyka pastojo. 40 Ir jis tarė jiems: kodėl taip are ye so fearful? how is it that | bijotės? kaipogi ne turite tikėye have no faith? 41 And they feared exceedingly, and said one to another, What manner of man is this, that even the wind and the sea obey him? CHAPTER V. jimo? 41 Ir jie didei bijojos ir sakė kits kitam: kas tasai? nės vėjas ir marės jo klauso. AND they came over unto the IRE other side of the sea, into the country of the Gadarenes. 2 And when he was come out of the ship, immediately there met him out of the tombs a man with an unclean spirit, PERSKYRIMAS V. R jie atėjo anašal marių, į šalį 2 Ir kaip jis išėjo iš laivo, tuojaus jam priešais atėjo žmogus iš kapų, dvasės nečystos pristotas, 3 Who had his dwelling among 3 Kursai laikėsi kapuose. Ir nieks the tombs; and no man could ji ne galėjo surišti, nei lencugais. bind him, no, not with chains : 4 Because that he had been 4 Nės tankiai buvo pančiais ir often bound with fetters and lencugais surištas, ir jis lencugus chains, and the chains had been buvo sutraukęs, ir pančius suplucked asunder by him, and the daužęs, ir nieks jį ne galėjo sufetters broken in pieces neither valdyti. could any man tame him. 5 And always, night and day, he was in the mountains, and in the tombs, crying, and cutting himself with stones. 6 But when he saw Jesus afar off, he ran and worshipped him, 7 And cried with a loud voice, and said, What have I to do with thee, Jesus, thou Son of the most high God? I adjure thee by God, that thou torment me not. 8 For he said unto him, Come out of the man, thou unclean spirit. 9 And he asked him, What is thy name? And he answered, saying, My name is Legion: for we are many. 5 Ir jis buvo visučės, dieną ir naktį, ant kalnų ir kapuose, šaukdamas ir akmenimis besimušdamas. 6 Bet Jėzų iš tolo pamatęs, jis pribėgo. ir atsiklaupęs didžiu balsu šaukė, tarydamas: 7 Ką turu darbo su tavimi, Jėzau, sunau Dievo, Aukščiausiojo ? prisakau tau prie Dievo, kad manę ne vargintumbei! 8 Bet jis jam sakė: išeik, tu nečystoji dvasė, iš to žmogaus. 9 Ir jis klausė jo: kuo vardu esi? Ir jis atsakydamas tarė: mano vardas yra lėgionas; nės musų daug yra. 10 And he besought him much that he would not send them away out of the country. 11 Now there was there nigh unto the mountains a great herd of swine feeding. 12 And all the devils besought him, saying, Send us into the swine, that we may enter into them. 13 And forthwith Jesus gave them leave. And the unclean spirits went out, and entered into the swine and the herd ran violently down a steep place into the sea, (they were about two thousand;) and were choked in the sea. 14 And they that fed the swine fled, and told it in the city, and in the country. And they went out to see what it was that was done. 15 And they come to Jesus, and see him that was possessed with the devil, and had the legion, sit- | ting, and clothed, and in his right mind and they were afraid. 16 And they that saw it told them how it befell to him that was possessed with the devil, and also concerning the swine. 17 And they began to pray him to depart out of their coasts. 18 And when he was come into the ship, he that had been possessed with the devil prayed him that he might be with him. 19 Howbeit Jesus suffered him not, but saith unto him, Go home to thy friends, and tell them how great things the Lord hath done for thee, and hath had compassion on thee. 20 And he departed, and began to publish in Decapolis how great 10 Ir prašė jo labai, kad juos ne varytų iš tos šalies. 11 Ir buvo ten pas kalnus didė kiaulių kaimenė ant ganyklos. 12 Ir prašė jo visi velniai, sakydami: leisk mus į tas kiaules įeiti. 13 Irtuojaus pavelijo jiems Jėzus. Tai nečystosios dvasės išėjusios ėjo į kiaules; ir kaimenė padurmai įsimetė nuo kranto į mares, (bet jų buvo apie du tukstančiu,) ir nuskendo marėse. 14 Ir kiaulių kerdžiai pabėgę, pasakė tai mieste ir kiemuose. Ir jie išėjo žiurėti, kas buvo nusidavę. 15 Ir atėjo pas Jėzų ir pamatė tą, kurs buvo velnių vargintas, kad sėdėjo apvilktas, savo protą turėdamas, ir jie bijojos. 16 Ir tie, kurie tai regėję buvo, sakė jiems, kas buvo tikęsi tam velnių vargintamjam ir kiaulėms 17 Ir pradėjo jo melsti, kad išeitų iš jų rubežių. 18 Ir kaip jis įžengė į laivą, prašė jį velnio vargintasis, kad pas jį butų. 19 Bet Jėzus ji ne leido pas savę buti, bet sakė jam: eik į savo namus ir pas savuosius, ir apsakyk jiems, kokią didę geradėjystę tau išrodė Viešpats, ir kaip tavęs susimilo. 20 Ir jis nuėjęs pradėjo apsakyti dešimts miestuose, kokią didę |